Karšto oro balionų istorija pasaulyje ir Lietuvoje
Jau nuo atmenamų laikų žmogus norėjo pakilti kaip paukštis. Ne vienas bandė pakilti pasinaudodamas paukščių plunksnomis pritvirtintomis prie kūno kaip sparnais, kiti bandė gaminti kitokius paukščių sparnų analogus. Kiekvienas šis eksperimentas žmogų vedė link tobulėjimo. Visiško atsitiktinumo ir žmogaus proto dėka buvo sukonstruotas pirmasis karšto oro balionas.
Broliai Mongolfierai
Karšto oro balionų pradžių pradžia dažnai pasakojama pirmojo skrydžio krikštynų metu. Žmonės jau skridę karšto oro balionu yra girdėję pasaką primenančią istoriją apie prancūzus brolius Džozef ir Etenie Mongolfierus. Broliai norėdami pakilti orą sugalvojo įmituoti debesis pasitekdami marškos gabalą prie kurio bandė pritvirtinti krepšį, bet reikėjo surasti tam būdą.
Pasakojama, kad Džozef sugebėjo „pripūsti“ savo marškinius džiovindamas virš laužo – jis suprato, kad karštas oras yra lengvesnis negu šaltas. Šis atradimas ir buvo pasitelktas sukonstruoti pirmąjį karšto oro balioną.
Broliai pasiuvo pirmąjį vieno kūbinio metro tūrio gaublio pavidalo kupolą, kurį prikaitinę virš ugnies sugebėjo iškelti į 30 metrų aukštį. Taip ir prasidėjo vis didesnio „gaublio“ konstravimas, kol 1783 metais jie sugebėjo pagaminti 800 kūbinių metrų tūrio kupolą, kuris iškilo iki 1200 pėdų aukščio.
Taigi, pirmasis karšto oro baliono prototipas, kuris jau buvo panašus į šiuolaikinį karšto oro balioną (su krepšiu prikrautu šiaudų ir vilnos įkaitinti orui kupole), buvo pakeltas į 30 000 pėdų aukštį. Šis karšto oro balionas buvo pristatytas Prancūzijos mokslo akademijai, kaip pirmasis skridęs objektas.
Karšto oro balionų raida
Praėjus vos 100 metų, 1932-jų rugpjūčio mėn. Šveicarų mokslininkas Auguste Piccard buvo pirmasis žmogus oro balionu pakilęs į stratosferą. Pasiekęs 15,785 m aukštį, jis nustatė naują Pasaulio aukščio rekordą. Per sekančius kelerius metus aukščio rekordai buvo vis gerinami. Varžybos siekiant pasiekti aukščiausią tašką tesėsi.
1935 metais buvo pasiektas naujas aukščio rekordas išsilaikęs 20 metų.pasiektas helio balionu „Explorer 2“. Pasiekęs 22065 metrų aukštį žmogaus pilotuojamas aerostatas paklojo pirmuosius pagrindus kosmoso aviacijoje.
Naujas aukščio rekordas buvo pasiektas 1960 metais. Kai kapitonas Joe Kittinger iššoko iš baliono su parašiutu 31089,6 metrų aukštyje. Buvo pasiektas ne tik aukščio rekordas bet ir šuolio parašiutu greičio rekordas. Joe Kittinger kūnu tuomet viršijo garso greičio ribą.
Vėliau sekė keli nesėkmingi bandymai perskristi Atlanto vandenyną. Kol 1978 metais Atlanto vandenyną pavyko perskristi balionui „Double Eagle II“. Tai buvo helio baliono modelis skraidinęs tris žmones: Ben Abruzzo, Maxie Anderson ir Larry Newman.Šio skrydžiu buvo nustatytas naujas skrydžio trukmės rekordas – 137 valandas.
Pagaliau 1999 metais karšto oro balionas perskrido aplink Pasaulį. Bertrand Piccard ir Brian Jones pakilo Šveicarijojos Alpėse „Chateau d‘Oex“ ir po 19 dienų, 21 valandų ir 55 minučių nepertraukiamo skrydžio, nusileido Egipte, šiaurės Afrikoje.
2002 metų Liepos mėnesio 2 dieną vieninteliu žmogumi, kuris vienas perskrido aplink Pasaulį tapo Steve Fossett. Tai buvo šeštasis šio piloto bandymas.
Karšto oro balionai Lietuvoje
Pirmąjį oro balionų skrydį vilniečiams 1806 metais pademonstravo moldavas J.Kuparenka (1784-1844).
1809 metų sausio 25 dieną E.G.Roberstonas surengė savo skrydį. Balioną pripildžius helio dujų, mušant tamtamams, Robertsono balionas beveik stačiai pakilo aukštyn ir dar 8 minutes buvo matomas. Pakilus virš debesų, kurie buvo apie 2600 metrų aukštyje.
1891 metų rugsėjo 15 dieną daugelis vilniečių traukė link Botanikos sodo (dabartinio Sereikiškių parko) pasižiūrėti įdomaus reginio – pirmojo Vilniuje šuolio parašiutu, surengto S.Drevnickio. Balionas su oreiviu ir prie baliono apvalkalo pritvirtintu parašiutu pakilo viršun ir ėmė skristi link Antakalnio.
1988-ųjų vasario 27 diena laikoma karšto oro balionų sporto šakos pradžia. Tuometinio Lietuvos TSR SDAALR CK aviacinio rengimo ir aviacinio sporto skyriaus viršininko pavaduotojo Rimvydo Maciulevičiaus iniciatyva Vilniaus spaudos rūmų konferencijų salėje įvyko steigiamoji Lietuvos oreivių draugijos konferencija. Tai buvo pirmoji oreivių draugija ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Praėjus mėnesiui po steigiamosios konferencijos, keturi oreiviai – R.Maciulevičius, G.Krisiūnas, S.Galkus ir J. Valūnas – mokytis oreivystės paslapčių išvyko į Lenkiją. Į namus R.Maciulevičius ir J.Valūnas sugrįžo su pilotų licencijomis, jų kolegoms buvo suteikta inžinierių-mechanikų kvalifikacija.
1988 m. birželio 9 d. Lietuvą pasiekė pirmieji vengrų gamybos karšto oro balionai „Lietuva“ ir „Viltis“. Tai buvo barteriniai mainai: du balionai iškeisti į vieną sklandytuvą „Lietuva“ LAK-12.
Po dviejų dienų – birželio 11 d., 6 val. 45 min. – Molėtų raj., Balninkų kaime, į dangų pakilo pirmasis Lietuvoje registruotas karšto oro balionas. Jį pilotavo broliai Rimvydas ir Antanas Maciulevičiai. Po 8 dienų iš Vingio parko Vilniuje pakilo ir antrasis balionas. Bet tai nebuvo pirmieji oro balionų skrydžiai Lietuvos padangėje. Dar 1891 metais karšto oro pripildytu balionu virš Vilniaus buvo pakilęs Stanislovas Drevnickis.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, šalies oreiviai vis atkakliau pradėjo veržtis į pasaulio karšto oro balionų pilotų elitą, startavo pasaulio, Europos čempionatuose. Lietuvos rinktinėje įsitvirtino J.Valūnas, R.Maciulevičius, Vidmantas Stankevičius, Gintautas Mockaitis, Gintaras Šurkus ir kiti. 1996-1999 metais akivaizdžiai išaugo sportininkų meistriškumas. 1999 m. pasaulio čempionate Austrijoje G.Šurkus iškovojo bronzos medalį.
Šiandieniniai šalies karšto oro balionų sporto rinktinės lyderiai Pasaulio, Europos čempionatuose patenka į pirmąjį dešimtuką, realiai pretenduoja užlipti ir ant nugalėtojų pakylos. Vienintelis pilotas Romanas Mikelevičius – yra startavęs visuose nacionaliniuose čempionatuose, o pilotas G.Mockaitis net keturiolikoje čempionatų yra laimėjęs prizinių vietų.
Iš ko pagamintas balionas?
Karšto oro balionas sudarytas iš trijų pagrindinių konstrukcijos dalių: kupolo, krepšio ir degiklių sistemos. Pakankamai paprasta konstrukcija, kuri sąlyginai pigiai leidžia pagaminti orlaivį pagal paskirtį – skristi su svoriu.
Galima surasti nemažai konstrukcinių skirtumų lyginant skirtingus karšto oro baliionų gamintojus, bet šiandien nagrinėsime „Raven S-55A“ modelį. Verta paminėti, kad karšto oro balionai kategorizuojami pagal kupolo kubatūrą – kiek kūbinių metrų oro „telpa“ kupole.
Kupolas
Didžiausią susižavėjimą žiūrovams kelianti kontrukcinė dalis, vadinama kupolu. Kupolas trosais prikabinamas prie krepšio nerūdijančio plieno karabinais.
Kupolo medžiaga susiūta sekcijomis iš atvira liepsna nedegančio medžiagos „hiperlasto“. Raven S-55A“ modelis yra sudarytas iš 24 sekcijų. Šios sekcijos tarpusavyje susiūtos didelė įtampą, panašios medžiagos kaip ir automobilinių saugos diržų, atlaikančiomis juostomis – stropais. Stropai reikalingi sumažinti medžiagos įtampą keliant pakankamai didelį krepšio-degiklių sistemos svorį.
Kupolo viršuje susiūtas atskiras vožtuvas, kuris yra valdomas atskirų virvių sistema. Pilotui traukiant vieną iš virvių, skrydžio metu atidaromas viršutinis vožtuvas ir išleidžiama dalis karšto oro, o atleidus virvę jis vėl užsiveria. Dėl šios priežasties karšto oro balionas leidžiasi.
Kupolo apačioje papildomai prisiūtas „sijonas“. Šis sijonas yra pasiūtas iš ugniai atsparios medžiagos „nomekso“, nes yra atviros degiklių ugnies zonoje. Sijonas ne tik padidina kuro efektyvumą bet ir neleidžia užgesti degikliams, ypač vėjuotomis dienomis. Karšto oro srovė, sukurta degiklių ugnies, yra nukreipiama tiesiai į kupolo viršų.
Krepšys
Šiuo metu krepšiai gali būti dviejų kontrukcijų – nupinti iš vytelių arba iš aliuminio ir standžios medžiagos. Standi krepšio struktūra yra prailginama lazdomis iš viršų, ant kurių įstatomi degikliai.
Tvirta krepšio lazdų konstrukcija atlieka šias funkcijas:
- Apsaugo keleivius;
- Laiko degiklių sistemą;
- Neleidžia krepšiui apsiversti nusileidimo metu.
Krepšiai dažniausiai būna kvadratiniai arba stačiakampių gretasienių formos. Gali būti ir kitokių formų krepšių, tačiau jie jau yra užsakomi specialiai.
Degiklių sistema
Paskutinysis, ne mačiau svarbus, konstrukcinis komponentas -degikliai. Degiklių ugnies pagalba kaitinamas oras kupolo viduje. Karšto oro pagalba, visa karšto oro konstrukcija gali kilti į viršų ir panaudojant viršutinį kupolo vožtuvą karšto oro balionas leidžiasi.
Naudoažjantis slėgiu skystos propano dujos paduodamos iš dujų cilindrų krepšyje į degiklius, kur ir uždegamos „piloto liepsna“. Degikliai dažniausiai yra sudaryti iš dviejų tipų pūtimų vožtuvų. Vienas skirtas stipriai degiklių ugniai, o antras – nutrūkstančiai – pakaitinamajai. Kad būtų galima įsivaizduoti kokio stiprumo degikliuose pagaminama liepsna duosime Jums pavyzdį. Jeigu paskaičiuotume išpučiamos ugnies šilumos kiekį valandiniu koeficientu, karšto oro baliono degikliai galėtų apšildyti 20 trijų kambarių butų. Neblogai tiesa?
Kita įranga
Taip pat visi karšto oro balionai turi ir papildomos, tačiau privalomos įrangos:
- Altimetras visada rodo kiek esate aukštai;
- Variometras, kuris nurodo ar kylate/leidžiatės;
- Kuro talpų tūrio matuoklis, kuris nurodo kiek liko dujų cilindre;
- Žiebtuvėlis/dujinis uždegiklis – prireikus uždegti iš naujo degiklius;
- Gesintuvas (kur atvira ugnis visada privalomas gesintuvas).
